Kuršių Nerija

Kuršių nerija –

Siauras pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Ši teritorija anksčiau vadinta dar ir Kopomis, Randavomis, Pajūriais, o Žemaičiuose ji daugiausia buvo žinoma kaip Užmaris. Tai trapi gamta, reikalaujanti didelio ir nuolatinio dėmesio.

Baltijos perlas, pajūrio puošmena, Neringos padavimų tėviškė - tai dažnai kartojami pagiriamieji žodžiai, ištarti žmonių, paveiktų Kuršių nerijos žavesio. Mūsų nerija kasmet keičia savo apdarą. Ir ji savotiškai graži visada: pavasarį ir vasarą, nurausvinus rudeniui palvės miško lapiją arba žiemai apklojus puraus sniego apklotu. Būdingiausias ir įspūdingiausias nerijos gamtos elementas - kopos. Tačiau Kuršių nerijos unikalumo vertė slypi ne atskiruose jos gamtos komponentuose, bet nepakartojamame tų komponentų derinyje, sambūvyje bei sąveikoje.

Priešistorė

Kuršių nerija - 98 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, susiformavusi daugiau kaip prieš 5000 metų. Joje dominuoja amžini konkurentai: smėlis, jūra, miškas. Bėgant amžiams ši kova buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo unikaliu gamtos grožiu pasižyminčią neriją, kuri istoriniuose šaltiniuose vadinama Kuršių nerija (neria curoniensis). Nerijos vardo kilmė siejama su kuršiais - vakarų baltų gentimi, kuri gyveno dabartinės Latvijos pajūryje ir toliau į pietus siekė Klaipėdos apylinkes. Žmogus atrado šią žemę tinkamą apsigyventi jau akmens amžiuje (IV tūkstantmetis pr. Kr.). Maždaug tuo metu jūros ardomas Sembos pusiasalis išlaisvino gintaringą sluoksnį ir nuo tada šis nuostabus mineralas tapo svarbiu Nerijos gyventojų buities ir puošybos elementu.

Šaltinis - www.visitneringa.com